Pastaruoju metu naudotų dyzelinių pikapų ir lengvųjų sunkvežimių kainos šauna į viršų, o svarbiausias klausimas – kas tai lemia. Dyzelio gerbėjai seniai kartoja, kad tokie varikliai „važiuoja amžinai“, ir tame yra racionalaus pagrindo: klasikiniai dyzeliai paprastai sukurti dideliam krūviui, turi daug sukimo momento, dažnai būna tvirčiau „perkonstruoti“ nei reikia kasdieniam naudojimui, o jų aptarnavimas neretai paprastesnis nei šiuolaikinių benzininių ar hibridinių jėgainių. Tinkamai prižiūrimas dyzelinis variklis realiai gali tarnauti labai ilgai.
Ieškant skelbimuose nesunku rasti ankstyvų 2000-ųjų sunkvežimį prastos kosmetinės būklės, bet su labai didele rida – apie 800 000 km – ir vis tiek su kaina, artima tvarkingam, mažai naudotam vidutinio dydžio SUV. Tokie modeliai vertinami ne dėl komforto ar technologijų, o dėl to, kad savininkai tikisi juos eksploatuoti ilgai ir be sudėtingų elektroninių „kaprizų“.
Kodėl seni dyzeliniai sunkvežimiai taip paklausūs
Vienas svarbiausių argumentų pirkėjams – paprastumas ir remontuojamumas. Dalis žmonių nori technikos, kurią galima prižiūrėti įprastais įrankiais, o ne spręsti gedimus per diagnostinę įrangą, programinę įrangą ir uždaras gamintojo sistemas. Šiuolaikinių dyzelinių variklių skyriuose daug elektronikos, jutiklių, vamzdynų ir papildomų emisijų kontrolės mazgų, todėl seni dyzeliai atrodo aiškesni, „skaitomesni“ ir labiau prognozuojami eksploatacijoje.
- Paprastesnė konstrukcija ir mažiau sudėtingų pagalbinių sistemų.
- Didelis sukimo momentas ir tvirtas resursas, jei variklis prižiūrimas laiku.
- Geresnės galimybės atlikti remontą ar atstatymą (perrinkimą) be brangių specializuotų procedūrų.
Emisijų reikalavimai ir techninės patikros niuansai
Dar vienas veiksnys, kuris stipriai kelia paklausą – skirtingas reikalavimų taikymas senesniems automobiliams. Kai kuriose rinkose senesni dyzeliniai sunkvežimiai turi švelnesnius patikros standartus arba jiems taikomos išimtys pagal pagaminimo metus ar transporto priemonės klasę. Dėl to pirkėjams senesnis dyzelinis pikapas gali atrodyti patrauklus pasirinkimas, nes jis leidžia išvengti dalies modernių emisijų kontrolės sistemų priežiūros, gedimų ir su tuo susijusių išlaidų.
Kitaip tariant, žmogus, perkantis senesnį dyzelinį sunkvežimį, dažnai renkasi ne „moderniausią“ sprendimą, o tokį, kurio eksploatacijos logika paprasta: mažiau privalomų diagnostinių procedūrų, mažiau papildomos įrangos, kuri gali brangiai sugesti, ir daugiau aiškumo, ką bei kaip remontuoti.
Panikos efektas, rinkos pokyčiai ir kainų šuoliai
Kainų kilimą sustiprino ir pastarųjų metų įtampos dėl dyzelino tiekimo. Nors prognozuoti scenarijai ne visada išsipildo taip, kaip buvo baimintasi, pati panikos banga palieka ilgalaikį pėdsaką pirkėjų elgsenoje. Prie to prisideda bendras kainų augimas, mažėjantys naujų dyzelinių modelių pardavimai ir griežtėjantis reguliavimo fonas, kuris daliai pirkėjų signalizuoja, kad „paprasto“ dyzelio ateityje bus vis mažiau.
Nauji sunkvežimiai dažnai kainuoja labai brangiai, o jų komplektacijoje daug jutiklių ir emisijų kontrolės technologijų, kurių ne visi nori ar gali prižiūrėti. Tuo tarpu ankstyvų 2000-ųjų dyzeliniai varikliai, tokie kaip Duramax ar Cummins, pirkėjams atrodo kaip kompromisas tarp patvarumo ir paprastesnės eksploatacijos: jie laikomi atstatomais, mažiau „perkrautais“ elektronika ir, priklausomai nuo vietinių reikalavimų, kai kur gali kelti mažiau rūpesčių dėl emisijų procedūrų.
Trūkumai, kurie daliai pirkėjų tampa privalumais
Žinoma, seni dyzeliniai sunkvežimiai turi ir akivaizdžių minusų. Jie garsesni, būdingas ryškesnis kvapas, gali pasitaikyti prakaitavimo tepalu ar dūmingumo, o kasdienėje aplinkoje tai ne visada patogu. Tačiau augančiai pirkėjų daliai tai nėra lemiamas argumentas atsisakyti pirkimo – priešingai, tai suvokiama kaip „senos mokyklos“ technikos kaina už paprastumą, ilgaamžiškumo reputaciją ir galimybę išvengti dalies šiuolaikinės dyzelio sistemos sudėtingumo.




