Kosmose vykstantys procesai vis dažniau turi tiesioginę įtaką ir transportui, ryšiui bei navigacijai. Todėl verta suprasti, kokias funkcijas atlieka Kosmoso pajėgos ir kodėl jų veikla glaudžiai susijusi su palydovais, duomenimis ir kritinės infrastruktūros apsauga.
Kosmoso pajėgų atsiradimas ir vieta gynybos sistemoje
Kosmoso pajėgos buvo įkurtos 2019 m. gruodžio 20 d. Tai buvo pirmas naujas tokio lygio karinis padalinys per ilgą laiką po to, kai buvo suformuotos oro pajėgos. Organizacine prasme Kosmoso pajėgos priklauso toms pačioms struktūroms, kurios administruoja oro pajėgas: jos dalijasi dalimi resursų ir bendrais sprendimų mechanizmais, tačiau veikia kaip savarankiškas pajėgų vienetas.
Toks modelis pasirinktas neatsitiktinai. Dabartinės Kosmoso pajėgos iš esmės išaugo iš anksčiau veikusių oro pajėgų kosminių padalinių. Kai su kosmosu susijusios užduotys tapo pernelyg plačios ir kritiškos, buvo nuspręsta jas atskirti į atskirą struktūrą.
Ką realiai daro Kosmoso pajėgos
Praktiškiausia į Kosmoso pajėgas žiūrėti kaip į instituciją, atsakingą už karinius palydovus ir su jais susijusią infrastruktūrą. Jų darbas apima visą grandinę: nuo technikos planavimo iki duomenų panaudojimo ir apsaugos nuo trikdymo.
Pagrindinės funkcijos
- karinių palydovų paleidimų organizavimas ir koordinavimas;
- naujų technologijų, orbitinių įrenginių ir sistemų įsigijimų planavimas;
- iš palydovų gaunamos informacijos priėmimas, apdorojimas ir analizė;
- orbitoje esančių objektų apsauga nuo priešiško trikdymo ar atakų, įskaitant karinius, civilinius ir sąjungininkų pajėgumus.
Kodėl palydovai yra kritiškai svarbūs
Kasdienė veikla priklauso nuo kosminės infrastruktūros dažniau, nei daugeliui atrodo. Navigacija, ryšys, vaizdiniai duomenys ir meteorologinė informacija – visa tai remiasi palydovais. Pavyzdžiui, GPS veikimas tiesiogiai priklauso nuo palydovinės sistemos valdymo ir palaikymo.
Kariuomenėje palydovai naudojami toms pačioms bazinėms funkcijoms kaip ir civilinėje srityje, tačiau papildomai jie suteikia galimybes žvalgybai, ankstyvajam perspėjimui ir grėsmių aptikimui, pavyzdžiui, fiksuojant raketų paleidimų požymius. Taip pat svarbi vadinamoji kosmoso situacijos stebėsena, kai nustatoma, kas ir kokiu būdu gali kelti riziką kosminėms sistemoms.
Šiuolaikinės gynybos sistemos be kosmoso paramos prarastų dalį globalių ryšio ir informacijos rinkimo pajėgumų, liktų labiau priklausomos nuo lokalios infrastruktūros, o tai reikšmingai mažintų jų efektyvumą. Dėl to tampa būtina ne tik turėti modernius orbitinius pajėgumus, bet ir užtikrinti, kad jų nebūtų galima lengvai sutrikdyti ar sunaikinti.
Didėjančios grėsmės palydovams
Pastaraisiais metais ypač išaugo investicijos į priemones, skirtas palydovams neutralizuoti arba jų darbui trukdyti. Viena labiausiai linksniuojamų krypčių – priešpalydovinės technologijos: kuriami sprendimai, galintys pasiekti orbitą iš Žemės paviršiaus, taip pat plėtojamos didelės galios lazerinės sistemos, kurios gali trikdyti palydovų jutiklius ir laikinai ar ilgesniam laikui sumažinti jų veiksmingumą.
Be to, demonstruojami ir manevruojantys kosminiai aparatai su mechaniniais įrenginiais, pavyzdžiui, manipuliatoriais. Tokios priemonės leidžia priartėti prie kito objekto, jį sugriebti ir pakeisti jo padėtį, o praktikoje tai gali reikšti tiek bandymus, tiek galimą priešišką veiksmą prieš orbitinę techniką.
Dar viena kryptis – itin tikslus palydovų manevravimas, kai orbitoje demonstruojami artimo priartėjimo ir sudėtingi trajektorijų pakeitimai. Tokie gebėjimai teoriškai sudaro sąlygas prisijungti prie kito palydovo, jį perimti arba tyčia sukelti susidūrimą.
Visa tai didina riziką kritiniams orbitiniams pajėgumams. Kadangi tradicinės pajėgų rūšys orientuotos į jūrą, sausumą ar orą, atsirado poreikis institucijai, kuri šias kosmines grėsmes vertintų ir su jomis dirbtų nuolat, kaip pagrindinę specializaciją. Šią nišą ir užėmė Kosmoso pajėgos. Taip pat neatmetama, kad ilgainiui bus kuriami panašaus tipo atsakomieji pajėgumai, nors konkrečių patvirtinimų šiuo klausimu viešai nėra pateikiama.
Užduotys neapsiriboja Žemės orbita
Kosmoso pajėgų veiklos zona formaliai apibrėžiama daug plačiau nei artimoji Žemės orbitinė erdvė. Nurodoma riba siekia apie 437 730 km nuo planetos paviršiaus, t. y. apima ir erdvę už Mėnulio orbitos.
Šis aspektas tampa aktualus dėl planų grįžti į Mėnulį ir kurti ten ilgalaikį žmogaus buvimą. Jei tokia infrastruktūra atsirastų ir iškiltų poreikis ją saugoti, atsakomybė už tai logiškai tektų Kosmoso pajėgoms.
Cislunarinė erdvė ir nauja konkurencijos zona
Jau dabar ryškėja siekis veikti vadinamojoje cislunarinėje erdvėje – regione, kuriame svarbios ir Žemės, ir Mėnulio gravitacijos įtakos. Palydovas tokioje orbitoje galėtų stebėti Mėnulio paviršių, padėti parinkti vietas būsimai veiklai ir kartu sudaryti prielaidas sekti kitų šalių veiksmus bei jų kosminius aparatus.
Kosmoso pajėgos taip pat siekia įsitvirtinti šioje aplinkoje, kad neprarastų tempo naujoje kosminės konkurencijos fazėje. Skirtumas tas, kad čia tenka planuoti ne tik artimiausius karinius scenarijus, bet ir platesnę ateities perspektyvą: kur žmonija bus po 10–20 metų, kokių užduočių atsiras už Žemės orbitos ribų, kokios grėsmės gali iškilti ir kokių priemonių prireiks joms atremti.
Taip kosmoso gynybos planavimas persikelia nuo vien tik palydovų apsaugos prie platesnio pasirengimo veikti vis platesnėje erdvėje, kur saugumas, logistika, stebėsena ir technologinis pajėgumas tampa strategiškai svarbūs.
