Kai kurie visuomenėje žinomi politikai nepraleidžia progos pasirodyti laidose, kuriose aptarinėjamos sąmokslo teorijos. Tokie pasakojimai patogūs dėl vienos priežasties: jie dažnai remiasi ne patikrinamais faktais, o miglotomis prielaidomis, todėl prie jų lengva „priklijuoti“ politinius vertinimus ir išvengti rimtesnės analizės. Neseniai JAV Kongreso narė Lauren Boebert viename eteryje sujungė kelias plačiai žinomas sąmokslo istorijas: neva surežisuotus branduolinių ginklų bandymus, tariamai inscenizuotą 1969 m. Mėnulio misiją ir vieno pastato griūtį per 2001 m. rugsėjo 11-osios išpuolius.
Ji dalyvavo laidoje „Prime Time with Alex Stein“, kuri rodoma dešiniųjų auditorijai palankioje „Blaze TV“ platformoje. Vedėjas Alexas Steinas pokalbį vedė provokuojančiai, sąmokslo temas pateikdamas kaip lengvai „pagaunamus“ teiginius, o pašnekovė dažnai reagavo juokdamasi ir demonstratyviai atsipalaidavusi. Iš šalies tai atrodė kaip sąmoningas bandymas paversti segmentą pašaipa politiniams oponentams, o ne faktų tikrinimu.
Vis dėlto turinio logika buvo aiški: vėl iškelti senas sąmokslo versijas taip, kad jos tiktų pramogos principu paremtam politiniam formatui, kartu nuolat kartojant mintį, jog valstybės institucijomis pasitikėti neverta.
Nejaukūs momentai kalbant apie branduolinius bandymus
2023 m. viešoje erdvėje išpopuliarėjo viena sudėtingesnė sąmokslo versija, kai Joe Roganas ir rizikos kapitalo investuotojas Marc Andreessenas svarstė, esą branduoliniai bandymai galėjo būti surežisuoti. Ši teorija buvo „sluoksniuota“ tuo, kad siūlyta neva bandymų tikslas buvo psichologinė operacija: gąsdinti oponentus, demonstruojant tariamą galią, nors realaus sprogdinimo ir masinio sunaikinimo nebuvo. Kaip „įrodymas“ pateikiamas argumentas apie išlikusią filmuotą medžiagą: jeigu sprogimas tikras, kodėl kameros nenustojo veikti, o juosta nebuvo sunaikinta?
Laidoje Boebert šiuo pasakojimu plaukė kartu su vedėju, o vėliau nukrypo į miglotas kalbas apie povandeninius laivus. Į realų klausimą, kodėl filmavimo įranga galėjo išlikti, atsakymas yra kur kas paprastesnis: tokia technika būdavo kruopščiai apsaugoma specialiomis konstrukcijomis ir ekranavimu. Įdomiausia šiame epizode buvo įtampa tarp dviejų linijų: vedėjas akivaizdžiai žaidė provokacijomis, o politikė privalėjo išlaikyti sąmokslo toną, kartu gindama Pentagono sprendimą smogti Irano branduolinei programai, kuri pristatoma kaip reali grėsmė. Todėl pokalbis neišvengiamai skambėjo prieštaringai.
Tačiau laidoje ties tuo nebuvo sustota: po „netikrų branduolinių bandymų“ pereita prie dar populiaresnės temos – Mėnulio nusileidimo neigimo.
Van Alleno juostų argumentas ir Mėnulio misijos
Mėnulio nusileidimo neigimo istorija sudėta iš daugybės atskirų „įrodymų“, o vienas dažniau kartojamų motyvų susijęs su Van Alleno spinduliuotės juostomis, supančiomis Žemę. Sąmokslo šalininkai teigia, kad tokia spinduliuotė turėjo būti mirtina, todėl „Apollo 11“ astronautai esą negalėjo įvykdyti misijos. Kadangi įvyko šešios sėkmingos pilotuojamos misijos su nusileidimu Mėnulyje, neva visos jos turėjo būti inscenizuotos.
Šis argumentas atmetamas pakankamai tiesmukai: skrydžių trajektorijos buvo suplanuotos taip, kad spinduliuotės poveikis būtų kuo mažesnis, o erdvėlaivių konstrukcijose naudotos apsaugos priemonės. Dėl to astronautų gauta dozė buvo panaši į medicininio rentgeno tyrimo lygį, o ne į mirtiną apšvitą.
„Building 7“ griūtis ir kitos versijos
Pokalbio pabaigoje tema pasisuko į 2001 m. rugsėjo 11-osios išpuolius. Boebert ir Steinas rėmėsi žinomu viešosios erdvės naratyvu, kurį yra stiprinęs ir Tuckeris Carlsonas: esą Pasaulio prekybos centro komplekso „Building 7“ pastatas turėjo sugriūti dėl kontroliuojamo sprogdinimo, nes į jį neatsitrenkė keleivinis lėktuvas.
Alternatyvus paaiškinimas čia nėra paslaptingas: pastatas užsiliepsnojo, o vėliau sugriuvo dėl suprantamų konstrukcinių pažeidimų ir gedimų, susijusių su gaisro poveikiu bei pastato konstrukcijų elgsena ekstremaliomis sąlygomis.
Kodėl tokie pasakojimai lengvai prigyja
Laidoje buvo aiškiai matyti, kad sąmokslo teorijos pašnekovei kelia gerą nuotaiką. Tokios istorijos dažnai skamba „įdomiau“ už realius įvykių paaiškinimus ir lengvai pritaikomos politiniams tikslams. Autorius primena, jog anksčiau Mėnulio nusileidimo neigimas neretai labiau traukė radikalesnius kairiuosius po „Watergate“ laikotarpio, o ne konservatyvią auditoriją dar iki Reagano eros.
Įdomu ir tai, kad, nepaisant gausybės aptartų temų, laidoje nebuvo paliesta viena garsiausių sąmokslo istorijų – Johno F. Kennedy nužudymas taip ir liko nepaminėtas.
