F1 variklių tarnavimo laikas yra trumpas, o jų keitimas kainuoja labai daug. Nors tai vieni pažangiausių automobilių inžinerijos pavyzdžių, jiems keliami krūviai yra tokie dideli, kad ilgai jie neatlaiko.
Trumpas tarnavimo laikas
Formulės 1 jėgos agregatai sukurti taip, kad iš nedidelio, 1,6 litro darbinio tūrio variklio su turbokompresoriumi ir hibridine sistema būtų išgaunama apie 1 000 AG. Toks našumas leidžia bolidams pasiekti itin didelį greitį, tačiau kartu smarkiai trumpina komponentų gyvavimo trukmę.
Paprastai vienas toks variklis išlaiko maždaug septynias ar aštuonias lenktynes, o tai sudaro apie 2 400 kilometrų. Į šį atstumą neįtraukiamos treniruotės ir kvalifikacija, todėl reali naudojimo rida būna dar didesnė. Vis dėlto net ir tokia rida F1 mastu laikoma labai maža.
Didelė kaina
F1 varikliai yra ne tik trumpaamžiai, bet ir itin brangūs. Vieno jėgos agregato kaina vertinama nuo maždaug 10 mln. iki kiek daugiau nei 15 mln. eurų. Tai suma, kuri gerokai viršija įprastų automobilių kainas.
2024 ir 2025 sezonuose kiekviena komanda gali naudoti keturis variklius, todėl bendra suma gali siekti nuo maždaug 44 mln. iki 64 mln. eurų. Komandoms tai svarbu ir dėl to, kad varikliams netaikomas bendras metinis 135 mln. eurų biudžeto limitas.
Kiek komandos iš tiesų moka
Vis dėlto galutiniai skaičiai neapsiriboja vien pirkimo kaina. Buvęs lenktynininkas Scottas Mansellas yra minėjęs, kad 2023 metais komandos varikliams išleido apie 16 mln. eurų, tačiau tuo metu galiojo trijų variklių per sezoną apribojimas.
Didelė dalis išlaidų susijusi ne tik su įsigijimu, bet ir su kūrimu. 2019 metais buvo skelbta, kad vien „Mercedes“ V6 variklio kūrimas galėjo kainuoti apie 1,4 mlrd. eurų. Taip pat buvo nurodyta, kad „Williams“ ir „Racing Point“ iš „Mercedes“ per metus galėjo pirkti variklius už maždaug 37 mln. eurų kiekviena.
Kur atsiranda didžiausios išlaidos
Didžiausios sąnaudos susidaro projektuojant ir gaminant komponentus. Inžinieriai siekia išgauti maksimalų galią iš reglamente nustatytų ribų, o detalių apdirbimas turi būti ypatingai tikslus. Leistini nuokrypiai dažnai matuojami mikrometrais.
Gamybos procesai turi būti griežtai kontroliuojami, kad rezultatai nesiskirtų. Svarbus ir temperatūros stabilumas, nes net nedideli pokyčiai gali paveikti matmenis. Po kiekvienų lenktynių varikliai išardomi, o detalės tikrinamos rentgeno spinduliais ir kitais metodais, kad būtų nustatyti galimi defektai.
Apribojimai ir ilgaamžiškumas
Iki 2004 metų komandos galėjo naudoti tiek variklių, kiek reikėjo. Dabar galioja aiškūs komponentų apribojimai visam sezonui: aštuonios išmetimo sistemos, keturi vidaus degimo varikliai, keturi turbokompresoriai, dvi energijos kaupimo sistemos ir dvi valdymo elektronikos komplektacijos. Viršijus šias ribas, skiriamos starto pozicijų baudos.
Ankstesni atmosferiniai V10 varikliai buvo gerokai mažiau ilgaamžiai. 2003 metais vienas toks variklis vidutiniškai nuvažiuodavo apie 400 kilometrų, todėl praktiškai buvo kuriamas beveik vienai lenktynių distancijai. Hibridinė technologija F1 išlieka ir dabar.
Medžiagos ir apkrovos
F1 varikliuose naudojamos gana įprastos medžiagos. Blokas, karteris ir stūmokliai gali būti gaminami iš aliuminio lydinių. Alkūniniam velenui, švaistikliams ir paskirstymo velenams naudojami geležies pagrindo lydiniai, iš esmės plienas. Vožtuvai gaminami iš nikelio, kobalto, geležies arba titano lydinių.
Toks pasirinkimas susijęs su gamybos kaštais ir saugumu, nes egzotiškos medžiagos gali kelti papildomų problemų. Nepaisant to, F1 varikliai turi atlaikyti labai aukštą temperatūrą, kuri gali viršyti 1 100 laipsnių Celsijaus, ir didžiulį slėgį.
Be to, stūmokliai turi nepertraukiamai keisti judėjimo kryptį iki 15 000 kartų per minutę. Atsižvelgiant į tokias apkrovas, tai, kad šie varikliai išvis tarnauja kelias lenktynes, jau savaime yra įspūdinga.
