Ambicingas bandymas konkuruoti su elitiniais modeliais
21-ojo amžiaus pradžioje Cadillac siekė pakeisti savo įvaizdį ir pasiūlyti automobilius, galinčius konkuruoti su geriausiais rinkoje. XLR buvo vienas iš šio posūkio simbolių: dviejų vietų prabangus kabrioletas, skirtas varžytis su Mercedes-Benz SL, Jaguar XK ir Porsche 911. Tačiau tokiame segmente vien graži išvaizda ir prestižas neužtenka.
Didžiausia problema buvo tai, kad XLR neturėjo tokios istorinės reputacijos kaip jo varžovai. Mercedes-Benz SL ir Jaguar XK jau turėjo ilgą vardą šioje klasėje, o Cadillac tuo metu dar tik kūrė naują reputaciją. Pirkėjams, kurie renkasi labai brangų automobilį, kilmė ir modelio statusas dažnai tampa ne mažiau svarbūs nei techniniai duomenys.
Technika, kuri nepakėlė modelio virš Corvette
XLR buvo paremtas Chevrolet Corvette platforma, tačiau Cadillac siekė jį pateikti kaip prabangesnį ir santūresnį variantą. Vietoje Corvette V8 montuotas galingiausias Northstar V8, išvystęs 320 AG ir 420 Nm sukimo momentą. Vis dėlto tai buvo mažiau, nei galėjo pasiūlyti lengvesnis ir pigesnis Corvette, nors XLR svėrė maždaug 180 kg daugiau.
Automobilis gavo siauresnes „run-flat“ padangas, kurios turėjo suteikti komfortiškesnį važiavimą. Praktikoje jos pagerino kasdienį naudojimą, bet kartu susilpnino valdymą ir sportines savybes. Cadillac bandė sukurti rafinuotesnį automobilį, tačiau dėl to XLR nepasiekė tokio vairavimo lygio, kokio tikimasi iš šios klasės modelio.
Praktiškumas taip pat nedžiugino
Šio modelio prigimtis ribojo ir kasdienį naudojimą. XLR turėjo labai mažai vietos daiktams salone, o už sėdynių nebuvo jokios papildomos saugojimo erdvės. Kai stogas būdavo nuleistas, bagažinės tūris sumažėdavo iki maždaug 113 litrų, o tai beveik nepalikdavo vietos kelioniniam bagažui.
Palyginimui, konkurentai siūlė arba daugiau vietos, arba bent jau geresnį erdvės išnaudojimą. Tuo metu tokio tipo automobiliai buvo brangūs, todėl pirkėjai tikėjosi ne vien dizaino, bet ir aiškesnio funkcionalumo.
Kaina ir ribotas paklausos pagrindas
Paskutiniais gamybos metais, 2009-aisiais, XLR pradinė kaina siekė kiek daugiau nei 87 000 JAV dolerių. Dabartine verte tai prilygtų maždaug 119 000 eurų. Už tokią sumą daugelis pirkėjų mieliau rinkosi Mercedes-Benz, Porsche ar Jaguar, kurie siūlė stipresnį įvaizdį ir platesnį pasirinkimą.
2006 metais pasirodė ir XLR-V versija su kompresoriniu Northstar V8 varikliu, išvysčiusiu 443 AG ir 560 Nm sukimo momentą. Šis modelis kainavo apie 100 000 JAV dolerių, kas šiandien būtų maždaug 146 000 eurų. Nors techniniai rodikliai buvo geresni, problema išliko ta pati: už tokią kainą pirkėjai tikėjosi daugiau prestižo ir įtaigesnio charakterio.
Konkurentai paliko stipresnį įspūdį
XLR-V neatsilaikė prieš savo klasės varžovus. Jis buvo lyginamas su BMW 650i Convertible, Jaguar XK Convertible, Mercedes-Benz SL550 ir Porsche 911 Convertible, o bandymuose liko paskutinis. Vertinimą žemino aukšta kaina, ankštas salonas, diskutuotinas dizainas ir per mažas ryšys su vairuotoju.
Automobilis buvo greitas tiesiojoje: iki 100 km/h įsibėgėdavo per 4,6 sekundės. Tačiau tokioje klasėje pirkėjai tikėjosi ne tik spartaus starto, bet ir tikslaus valdymo, stipresnio emocinio ryšio bei labiau išbaigtos važiuoklės. XLR-V liko komfortiškas, bet ne toks įtraukiantis, kokio norima iš sportiško prabangaus kabrioleto.
Kodėl modelis taip ir neprigijo
Cadillac XLR pasirodė tuo metu, kai markė dar tik mokėsi kurti tikrai konkurencingus prabangius automobilius. Modelis buvo brangus, nepraktiškas, nepakankamai įtraukiantis vairuoti ir turėjo per silpną poziciją prieš gerai įsitvirtinusius konkurentus. Net ir geros savybės neatsvėrė fakto, kad jis buvo brangesnis ir mažiau universalus nei Corvette, o prestižo prasme nusileido Mercedes-Benz, Porsche ir Jaguar.
Per penkerius gamybos metus parduota apie 15 000 XLR vienetų. Tai buvo nedidelis skaičius modeliui, kuris turėjo tapti vienu ryškiausių Cadillac sugrįžimo į prabangių sportinių automobilių segmentą simbolių.
