Max Wedge: didelis našumas su paprastesne schema
1962 m. „Chrysler“ ištikimas drag lenktynių entuziastas galėjo rinktis naudotą 392 HEMI, tačiau tokį variklį būdavo sunku patikimai išlaikyti su 8-71 kompresoriumi ir nitrometanu. Dar neegzistavo ir 417 Donovan blokas su 72 smeigių pagrindinių guolių sutvirtinimu, todėl ši alternatyva tuo metu nebuvo prieinama.
Vietoje to buvo galima įsigyti naują 413 kubinių colių „Maximum Performance“ variklį su pleišto formos degimo kamera, trumpai vadinamą Max Wedge. „Chrysler“ 413 jau buvo pademonstravęs pajėgumą, kai 1960 m. 300F GT pasiekė beveik 233 km/h greitį Daytona Beach trasoje. Netrukus šis variklis buvo paruoštas ketvirčio mylios važiavimams.
413 Max Wedge galėjo išvystyti iki 420 AG, t. y. daugiau nei vieną arklio galią iš vieno kubinio colio darbinio tūrio. 1963 m. darbinis tūris padidėjo iki 426 kubinių colių, o galia siekė iki 425 AG. Tačiau ilgai viršūnėje jis neužsibuvo – 1964 m. į gamą sugrįžo HEMI.
HEMI konstrukcija ir jos privalumai
HEMI pavadinimas kilo nuo pusiau sferinės degimo kameros formos. Tokia konstrukcija leidžia montuoti didelius vožtuvus, užtikrina efektyvų degimą ir gerą oro srautą. Max Wedge variklyje vožtuvai išdėstyti greta vienas kito, todėl visa schema yra paprastesnė, lengvesnė ir pigesnė, tačiau tai riboja vožtuvų dydį ir galimą galią.
Abiejų variklių konstrukcijos skirtumai gerai matomi mechanikoje. HEMI turi labiau išskleistus svirtinius mechanizmus, nes vožtuvai stovi didesniu kampu. Stūmokliai kyla tarp svirtelių ašių, o įsiurbimo ir išmetimo vožtuvai turi atskiras ašis. Stūmoklio viršus yra išgaubtas, nes jis atitinka degimo kameros geometriją.
Max Wedge schema yra paprastesnė: viena svirtelių ašis, beveik lygiagretūs stūmikliai ir plokštesnis stūmoklis. Tokia konstrukcija mažina sudėtingumą, bet kartu riboja galimybes pasiekti aukštesnę galią.
Skirtingi pavadinimai ir galingumo versijos
1962 m. „Dodge“ šis variklis buvo vadinamas Ramcharger 413, o „Plymouth“ – Super Stock 413. Standartinė 11:1 suspaudimo versija išvystydavo 410 AG, o 13,5:1 suspaudimo variantas pasiekdavo 420 AG. Tokio tipo Max Wedge reikėjo labai aukšto oktaninio skaičiaus degalų.
1963 m. atsirado Ramcharger 426 ir Super Stock 426. Galia pakilo iki 415 AG 11:1 versijoms ir iki 425 AG 13,5:1 versijoms. 1963 m. gegužę patobulinti variantai gavo pavadinimus Ramcharger 426A ir 426 Super Stock II. Dar po kelių patobulinimų 1964 m. jie tapo 426 Super Stock III ir Ramcharger 426 III. Būtent iš šių pavadinimų kilo „Stage II“ ir „Stage III“ pravardės.
HEMI sugrįžimas ir Max Wedge pasitraukimas į antrą planą
1964 m. „Chrysler“ vėl pristatė HEMI. 426 kubinių colių „Race Hemi“ turėjo 12,5:1 suspaudimo laipsnį, o 1965 m. gavo ir aliuminines galvutes. Iš šios sėkmės vėliau gimė „Street Hemi“: mažesnio 10,25:1 suspaudimo, švelnesnio paskirstymo veleno ir ketusinių galvučių, tačiau vis tiek išvystantis 425 AG ir pasižymintis labai stipria dinamika.
Max Wedge neišnyko, tačiau neteko pagrindinio vaidmens. Jo darbinis tūris buvo padidintas iki 440 kubinių colių, o variklis naudotas įvairiuose modeliuose – nuo komfortiško „Chrysler 300“ iki „Dodge Challenger“ ir „Plymouth ’Cuda“. Kai kuriose versijose jis pasiekdavo iki 390 AG.
Šeštojo dešimtmečio variklių lenktynės
Galia šiuo laikotarpiu tapo pagrindiniu konkurencijos matu, todėl gamintojai ėmėsi drąsių sprendimų. „Ford“ vieno viršutinio paskirstymo veleno 427 variklis viršijo 600 AG ir buvo parduodamas per greičio parduotuves. „Chevrolet“ Corvette modeliuose naudojo įpurškimą ir gamino aliumininius blokus retajam ZL1 427. „Pontiac“ Ram Air V galvutėse įsiurbimo kanalai buvo tokie dideli, kad stūmiklius teko vestti tiesiai per kanalą. „Oldsmobile“ sukūrė ir 32 vožtuvų 455 variklį, kuris vis tiek išlaikė virš vožtuvų esančią schemą.
„Chrysler“ taip pat bandė žengti toliau – buvo sukurtas didelis prototipinis dviejų viršutinių paskirstymo velenų 426 variklis su pentroof tipo degimo kamera. Tai buvo bandymas atsisakyti tradicinės stūmiklinės V8 schemos.
Tuo pat metu „American Motors“ laikėsi paprastesnės krypties. 390 ir 401 varikliai buvo geri, tačiau dauguma jų konstrukcijų išliko gana įprastos. Išskirtinesnis AMC pavyzdys buvo 1957 m. įpurškiamas 327, kuris taip ir nepasiekė „Rambler Rebel“ modelio. Norint pamatyti neįprastesnį AMC požiūrį, reikėtų žiūrėti į Randall Gremlin 401-XR.
