Mechaninės pavarų dėžės gerbėjai seniai kartoja, kad „Dodge Charger“ tokia komplektacija tiktų idealiai. Visgi šio modelio istorijoje „trijų pedalų“ versija dingo labai anksti: paskutinį kartą serijinis „Charger“ su mechanine pavarų dėže buvo siūlomas 1987 metais, penktos kartos pabaigoje. Įdomu tai, kad greičiausia ir įspūdingiausia tuometinė modifikacija turėjo turbokompresorinį 4 cilindrų variklį ir varė priekinius ratus.
Vėliau situacija tapo dar labiau nelogiška entuziastų akimis. Šeštos kartos „Charger“ ir trečios kartos „Challenger“ buvo kuriami ant tos pačios bazės, tačiau „Challenger“ gavo mechaninę pavarų dėžę, o „Charger“ – ne. Kai buvo atnaujinta „Charger“ išorė ir variklių pasiūla kuriant septintą kartą, tai atrodė kaip natūrali proga įtraukti klasikiniu H raštu perjungiamą mechaniką. Tačiau 2011 m. pasirodžius perdarytam modeliui, vienintelė „H“ raidė, su kuria susidūrė pirkėjai, buvo „Hemi“ ženklelyje.
Kodėl septintos kartos „Charger“ taip ir negavo mechaninės dėžės
Priežastys paprastai suvedamos į tris veiksnius. Pirma, avarinių bandymų sertifikavimas: jei automobilis buvo testuotas ir homologuotas su konkrečia grindų konstrukcija bei pedalų išdėstymu, reikšmingi pakeitimai gali reikšti brangų pakartotinį derinimą ir bandymus. Antra, mechaninės pavarų dėžės rinkoje tapo nišinės – jų paklausa mažėjo net tarp sportiškesnių automobilių. Trečia, gamintojas greičiausiai vertino, kad sukurti „Charger“ mechaninei versijai reikiamus sprendimus kainuotų per daug, palyginti su realiu pirkėjų skaičiumi.
Iš šių argumentų dažniausiai lemtingas būna būtent paskutinis. Gamintojas teoriškai gali pagaminti beveik bet kokią jėgos agregato ir transmisijos kombinaciją, jei tam skiria pakankamai resursų, net ir žinodamas, kad tokią versiją rinksis vienetai. Tačiau masinės apimties modeliuose svarbiausia tampa biudžetas ir numatomas pardavimų kiekis: kuo mažesnė tikėtina paklausa, tuo sunkiau pateisinti brangius konstrukcinius pakeitimus.
Dviejų pedalų grindų konstrukcija ir jos pasekmės
Kadangi septintos kartos „Charger“ konstrukciškai remiasi šeštos kartos platforma, atsakymo verta ieškoti būtent ten, ties 2006 m. modeliu. Atkurdami „Charger“ šeštoje kartoje, kūrėjai avariniams bandymams pasirinko grindų konstrukciją, pritaikytą dviem pedalams, nors entuziastų požiūriu „teisingas“ skaičius būtų trys.
Vėliau, 2008 m., trijų pedalų išdėstymui buvo sukurta kita grindų ir transmisijos tunelio konfigūracija, pritaikyta tuomet naujam „Challenger“. Vis dėlto panašu, kad „Charger“ perdarymas pagal šį sprendimą būtų pareikalavęs per didelių investicijų, todėl sedanas į septintą kartą perėjo iš esmės su tuo pačiu pagrindu.
Toks sprendimas gerai dera su bendra rinkos logika: automobilių gamintojai ir jų valdytojai prioritetą teikia tam, ką perka didžioji dalis klientų. O sedanų segmentas apskritai ilgą laiką traukėsi, todėl didelės lėšos, skirtos konstrukcijai perdirbti ir vėl atlikti bandymus vien tam, kad būtų pasiūlyta mažai kam reikalinga mechaninė pavarų dėžė, „Charger“ atveju tiesiog neatrodė ekonomiškai pagrįstos.
Mechanika traukėsi net sportiniuose modeliuose
Kai septintos kartos „Charger“ debiutavo 2011 m., mechaninės pavarų dėžės jau buvo retas pasirinkimas ir jų pasiūla mažėjo net tarp galingesnių automobilių. Vienas ryškesnių pavyzdžių: gamintojas, norėdamas išlaikyti tradicinį „grotelinį“ mechaninės dėžės perjungimą, 2010 m. tam tikram modeliui pasiūlė tokią opciją ir prognozavo, kad ją rinksis apie 5–10% pirkėjų. Realybėje buvo parduoti tik du automobiliai su tokia komplektacija. Tai rodo, kaip sunku pateisinti brangius sprendimus, kai reali paklausa lieka simbolinė.
Įmanoma perdaryti į mechaniką, bet tai kainuoja ir reikalauja darbo
Norint septintos kartos „Charger“ paversti automobiliu su mechanine pavarų dėže, tai techniškai įmanoma, tačiau projektas sudėtingas. Praktikoje dažnai tenka perdaryti elektros instaliaciją – laidynas gali pareikalauti rimto perrinkimo. Taip pat gali prireikti išpjauti esamą transmisijos tunelį ir įvirinti tunelį, skirtą mechaninei dėžei, pavyzdžiui, iš „Challenger“.
Jei pasirenkamas labai galingas variklio variantas, praverčia „Challenger“ naudota TR-6060 pavarų dėžė. Ji artima plačiai žinomai T-56 konstrukcijai, tačiau paprastai laikoma atsparesne dideliam sukimo momentui. Norint sumažinti riziką ir supaprastinti detalių paiešką, logiška turėti donorinį automobilį su mechanine transmisija. Dar paprastesnis kelias – darbus patikėti tiems, kas specializuojasi tokiose modifikacijose, nors tai paprastai reiškia labai didelę sąmatą.
Išvada: sutapo rinka, konstrukcija ir netinkamas momentas
Septintos kartos „Charger“ mechaninės pavarų dėžės taip ir nesulaukė dėl kelių vienu metu susidėjusių veiksnių: rinkos paklausos, grindų konstrukcijos sprendimų bei to meto tendencijų, kai „mechanika“ iš naujų automobilių nyko. Net jei modelis vėliau gavo naują platformą, vien dėl to neverta automatiškai tikėtis, kad naujausioje „Charger“ kartoje atsiras trijų pedalų versija.
Kita vertus, automobilių pramonėje sprendimai kartais apsiverčia. Yra buvę atvejų, kai mechaninė pavarų dėžė sugrįžo į galingas modifikacijas po to, kai buvo atsisakyta ankstesnėse kartose. Todėl teoriškai viskas priklauso nuo vieno dalyko: ar atsirastų pakankamai realių pirkėjų, kurie ne tik kalbėtų apie norą, bet ir iš tiesų rinktųsi „Charger“ su mechanine pavarų dėže.
